Kodėl mitybos planai neveikia?

Ar žinote, kodėl mitybos planai dažniausiai neveikia ilgam? Atsakymas paprastas – jie nekeičia mūsų įpročių.

Žmogus taip sukurtas, kad kartoja tą veiksmą, kuris teikia malonumo arba padeda išvengti diskomforto. Per kartojimą sukuriama asociacija ir ilgainiui formuojasi įprotis. Kadangi mažiau sveiki maisto produktai duoda didesnę paskatą smegenims, jie daug greičiau tampa mūsų įpročių dalimi.

Paimkime konkrečią situaciją, Miglė grįžusi namo po sunkios dienos save visada paguodžia plytele šokolado. Bet į jos naują mitybos planą tas šokoladas niekaip netelpa.

Jei Miglės dietos tikslas būtų trumpalaikis, pvz., įtilpti į naują raudoną suknelę iki liepos 14 d., atvaizdas veidrodyje tą dieną jai bus pakankamas motyvas pakeisti šokoladą dubenėliu šviežių salotų. Bet labai tikėtina, kad seni įpročiai grįš nesulaukę liepos 15 d.

Jei mitybos pokyčių tikslas – įpročių keitimas, labai tikėtina, kad vien valios pastangų neužteks.

Kaip tuomet nutraukti Miglės išmoktą modelį stresas darbe/nuovargis -> šokoladas namuose -> ramybė?

Kai išimam vieną įprotį, į jo vietą turim įdėti adekvatų naują, tuščia vieta likti negali. Todėl būtina praplėsti galimų alternatyvų sąrašą. Ką ji galėtų padaryti, kai tiktai užsimano šokolado? Eiti pasivaikščioti, priminti sau, kodėl ji ėmėsi pokyčių, pakartoti savo susikurtą frazę, pvz.: „Tai čia aš kontroliuoju situaciją!”. Šį sąrašą būtų galima tęsti bent iki 10. O kur dar galimi sprendimai, kaip sumažinti įtampą, kylančią dienos bėgyje?

Bet viso to esmė – eiti po vieną žingsnelį vienu metu. Iš galimų veiksmų sąrašo Miglė turėtų išsirinkti tą, kurį jai pačiai atlikti kasdien atrodo iš ties realu ir yra tam noras. Jokio vidinio pasipriešinimo.

Kai jau turim konkretų veiksmą, jį būtina kartoti kasdien arba kai tik iškyla probleminė situacija. Aš nematau kito kelio įpročių keitimui kaip tik kartojimas. O sunkiausia būna tik pradžioje, kai pirmasis įprotis, kuris turi atsirasti – tai įprotis stebėti save.

Taigi, įpročių keitimo modelis Miglei skambėtų taip:
1. Aiškiai žinoti, kodėl tai daro, koks yra trokštamas galutinis rezultatas;
2. Nusistatyti konkrečius veiksmus, kuriuos turi (ir nori) atlikti;
3. Kartoti tuos veiksmus.
Ir taip kasdien…

Čia, tiesa, idealus modelis. Realybėje bus dienų, kai vietoje vienos plytelės bus suvalgytos dvi (nes jau šiaip ar taip viena suvalgyta), kai nebesimatys prasmės kažką apskritai daryti, kai bus pikta ant viso pasaulio, o paskui ant savęs ir t.t. Bet mano patarimas Miglei būtų išaušus naujai dienai prisiminti pirmąjį žingsnį – kas yra jos trokštamas rezultatas.