Kur mūsų komforto zonos ribos?
Man atrodo, kad komforto zona šiandien tapo kiek išpūstu reikalu. Išeiti iš komforto zonos daugumai asocijuojasi su kopimu vienam į kalnus ar šuoliui su guma. Bet esmė daug paprastesnė.
Priešingybė komfortui yra diskomfortas. Pradėkim nuo jo. Kas kartą, kai pagalvojus apie kažkokio veiksmo atlikimą pasidaro nepatogu, susiduriam su diskomfortu. Tai yra mūsų komforto zonos riba. Nepatogu kažko paprašyti? Dainuoti, kai to norisi? Kažko paklausti? Kažkam parašyti ar paskambinti? Nepatogu atsigulti ant pievos viešoje vietoje?
Stebėk savo nepatogumus ir sužinosi, kokio dydžio yra tavo komforto zona. Tai yra pirmas žingsnis.
Jei ji yra vos vieno kvadratinio metro (čia metaforiškai) ir jei ilgus metus nežengei toliau šios ribos, man nuoširdžiai gaila. Nes tik už šios ribos yra vienintelis kelias augti. Tik už jos verda gyvenimas. O šiame kvadratiniame metre yra ne kas kita, kaip lėta mirtis. Tavo, kaip asmenybės.
Ir aš nekalbu apie kopimą į kalnus ar rytoj pat išėjimą iš darbo. Pradėkim nuo kasdienių minčių „Norėčiau, bet nepatogu“. Kiek daug mes atsisakom galimybių, kurių kasdien gaunam bent po keliolika. Stebėk save visą dieną ir vos tik kils noras kažką padaryti, imkis veiksmo.
Siūlau pasinaudoti nepaprastai veiksminga trijų sekundžių taisykle. Jei staiga atėjo impulsas ką nors užkalbinti, suskaičiuok iki trijų ir ženk pirmą žingsnį. Kilo mintis, kad reikia kažkam paskambinti? Suskaičiuok iki trijų ir pradėk rinkti numerį. Nori kažko paklausti? Suskaičiuok iki trijų ir pakviesk tą žmogų. Čia svarbiausia – veiksmas.
Kodėl trys sekundės? Jei pirmo žingsnio nežengsi per pirmas tris sekundes, galvon pradės lįsti viena mintis po kitos: o kas jei, o gal ne dabar, dar turiu pasiruošti, šiuo metu aš nepakankamai... Ir t.t.
Noriu, kad iš tiesų suprastum, kaip tai svarbu. Noriu, kad prisiimtum atsakomybę už savo gyvenimą. Esi ten, kur esi, nes vis dar darai (ir galvoji) tai, ką darai.
Metu iššūkį. Tris dienas iš eilės fiksuok staiga kylantį norą kažką padaryti. Ir mažiausiai šešis kartus per dieną imk ir padaryk. Jei tiek minčių nepagausi, prisiversk padaryti kažką, ko anksčiau nedrįsai. Padainuok, nusišypsok nepažįstamam žmogui, pasakyk komplimentą, paklausk ko nors ar paprašyk.
Pagrindinis viso to tikslas – ne prarasti baimės jausmą (ar savigarbą:), bet pradėti jaustis komfortiškai su savo diskomfortu. Kas kartą, kai man nepatogu, aš metu sau iššūkį pasižiūrėti, kas slepiasi už tos ribos. Ir priimu nepatogumą, kaip galimybę. Tobulėti.
Apie savęs priėmimą
Kaip mes suprantame, kad esami stori ar ploni, aukšti ar žemi, kreivi ar tiesūs?
Lygindami save su kitais.
Ir viskas čia normalu, mes visi skirtingi. Tačiau bėda prasideda tada, kai lygindami pradedame jaustis blogai. Tada galvojam, kad reikia „numesti“ kilogramus, „atsikratyti“ pilvo ar stovint „pataisyti“ kreivas kojas. Kitaip tariant imam nemėgti savęs ir save taisyti.
Tačiau tiesa ta, kad tai, kam priešinamės niekada nedings. Maža to, tai į ką kreipiam savo dėmesį tik dar labiau didėja.
Todėl norint kažką pakeisti, pirmas žingsnis – išmokti priimti.
Kaip tai priimti? Pasiduoti? Subliūkšti ant sofos, nes man ir taip gerai?
Priimti tai visų pirma pasakyti sau, kad yra taip, kaip yra. Tokia realybė. Greičiausiai tai, ką dabar matau sukūriau savo įpročiais ir veiksmais. Ir aš galiu rinktis, pradėki kažką keisti, arba kaip tik liautis nuolat su tuo kovoti. Paleidus tą įtampą viskas savaime ima tvarkytis. Patikrinkit patys.
Paimkim pavyzdį. Milda nusifotografavusi kelių moterų kompanijoje pažiūrėjo į save nuotraukoje ir pagalvojo: „Kokia aš stora! Koks mano pilvas! O rankos?”. Supykusi ant savęs ji griebiasi dietos, kuri vadinasi „Man-to-negalima-ano-negalima-Kad-jau-pradėjau-tai-pabaigsiu“. Ir tokios dietos bėda net ne fiziologinė, ne kalorijų sumažinimas. O vidinė nuostata, kad aš turiu nukauti savo kilogramus, man negalima valgyti, bet jei suvalgiau, aš niekam tikusi.
Kitas pavyzdys - Miglė. Beje, ji irgi buvo toje nuotraukoje. Net pagalvojo beveik tą patį ir dar kartą prisiminė, kokia kreiva jos nosis. Tačiau Miglė supranta, kad realybė yra tokia, kokia yra. Ji taip pat supranta, kad tie kilogramai yra jos pačios elgesio pasekmė ir atėjo pats metas kažką keisti. Miglė laikosi dietos „Man-to-negalima-ano-negalima“, bet net kartais ir suvalgius nekyla noras save už tai smerkti. Ji gerbia savo kūną, net jei kažkas ir nevisai patinka. Todėl Miglė renkasi, ką į jį dėti (mano kūnas - ne šiukšlių dėžė). Ir svoris tikrai mažėja. Ramiai ir užtikrintai.
Dar liūdniau, kai nemėgstam savęs dėl dalykų, kurių dažniausiai pakeisti negalim. Kreiva nosis ar kojos, platūs klubai ar ploni plaukai. Bet įsivaizduokit, jei gyventumėm pasaulyje, kur visi žmonės turi tas pačias charakteristikas. Nebūtų su kuo savęs lyginti ir nereiktų savęs kankinti, kad esu kitoks.
Bet paklausiu, kitoks lyginant su kuo?
Apie komplimentus ir pagyras. Sau ir kitiems
Kas pasakė, kad girti (-s) yra negražu?
Greičiausiai pirmą kartą tai išgirtome kai mums dar nebuvo nė 7 metų. Pirmais septyneriais gyvenimo metais vaiko smegenys priima viską, ką mato, girdi, patiria. Ir daro tai be jokio gerai-blogai filtro. Tame laikotarpyje smegenys yra neįtikėtinai imlios viskam ir priima tai, kaip neginčijamą tiesą. Dažnai visam gyvenimui.
Aš pati atgaminau įvykį iš darželio, kai draugė vaidino snaigę su tikrai gražia balta suknele. Ir ji tikrai nuoširdžiai savimi džiaugėsi. Bet dalykas, kuris įstrigo man iš tos situacijos buvo mamos reakcija: „Baik maivytis, negražu“. Pagalvokit, gal jūs kažkada norėjote pasidžiaugti nauja šukuosena, drabužiu ar nauja dovana ir išgirdote: „Girtis negražu“?
Kad ir kas tai bebūtų, labai tikėtina, kad suvokimas džiaugtis savimi (juo labiau garsiai) yra negražu tapo jūsų kasdienybės fonu.
Todėl ir šiandien išgirdę komplimentą mes nebemokam jo priimti. Kiek kartų aš pati save pagaudavau automatiškai sureaguojant: „Ai, kažkada seniai pirkau už nebrangiai“. Arba „Aha, tik nelabai patogi“, arba „Tik čia truputį susilamdę / susivėlę“. Pasidžiaugti savimi yra tapę negražu.
Pasidžiaugti kitais ar pagirti – irgi. Tiesiog nebemokam nei duoti, nei priimti. Kada paskutinį kartą sakėte komplimentą?
Kviečiu priimti iššūkį. Pirmoji jo dalis yra kas rytą nusišypsoti sau veidrodyje ir pasakyti :“Tu nuostabi (-us)!” Prisiklijuokit lapukus su šypsenom, tekstais, pvz., “Aš esu nuostabi tokia, kokia esu”, „Aš priimu save tokią, kokia esu“, „Aš esu verta...“, „Aš myliu ir gerbiu savo kūną“, „Aš tikiu savimi“, „Aš lengvai priimu komplimentus“. Pagalvokit, kokie sakiniai jums sukelia geras emocijas.
Gali prireikti laiko, kol tuo nuoširdžiai patikėsit, nes greičiausiai daugiau, nei 20 metų sau sakėte kitaip.
Jeigu nepatogu ir namiškiai kreivai žiūri, pasakykite (pradžioj sau), kad norite sau priminti tai, ką seniai pamiršote. Kiti kreivai žiūrės į jūsų lapukus tik tol, kol jūs nepatogiai su tuo jausitės.
Antroji dalis. Kasdien pasakykite komplimentus bent trims žmonėms. Kuo daugiau ir kuo įvairesni bus žmonės, tuo geriau. Sutikote žmogų ir pagalvokite, už ką galėčiau jį pagirti? Gal kasininkė jus greitai aptarnavo? O gal kolegė šįryt tiesiog švyti? Jei patiko sutiktos moters suknelė, taip jai ir pasakykite, nesvarbu, kad jos nepažįstate.
Šitos dalies esmė paprasta. Kai sakote komplimentą kitam, jūs patiriate lygiai tokias pačias emocijas, kaip ir giriamas asmuo. Ir tos emocijos lieka su jumis. Ir su tuo, kuriam pasakėte komplimentą. Suvokiate? Aš nieko iš savęs neatidaviau, atvirkščiai, jaučiuosi gerai ir aš, ir kitas žmogus. Ir greičiausiai taip visai dienai.
Kviečiu imtis veiksmo.
Kaip ugdyti valią vaikams?
Jau rašiau, kodėl taip svarbu yra disciplina pabaigti darbus iki galo. Pasiekimai gyvenime yra tiesiogiai proporcingi pradėtiems ir pabaigtiems darbams.
Pradėti, aišku reikia visų pirma nuo savęs. Bet nutariau pateikti kelis pavyzdžius, kaip galime ir sakyčiau turime ugdyti vaikų valią.
Pagrindinė taisyklė yra į kiekvieną veiksmą žiūrėkite kaip į procesą su pradžios ir pabaigos tašku. Jei vaikas kažką pradėjo, tam veiksmui turi būti aiškus pabaigos taškas. Pavyzdžiui:
Jei pradėjote piešti, kartu susidėkit priemones ir prieš imantis kitos veiklos kartu viską sutvarkykite. Tai bus piešimo proceso pabaiga
Jei vaikas pradėjo žaidimo procesą ir vakare visi jo žaislai atsidūrė skirtinguose kambariuose, žaidimo procesas turi baigtis rezultatu – visi žaislai savo vietose.
Jei vaikas grįžo iš lauko, procesas baigiasi batų nusiovimu ir padėjimu į vietą (ne batais vidury koridoriaus ir jūsų lankstymusi).
Jei mažas vaikas lipa laiptais ir likus kelioms pakopoms pasiprašo panešamas, pabaikite lipimo procesą iki galo.
Jei vyresnis vaikas pradėjo valgymo procesą, jis gali paserviruoti indus, o pavalgęs pasakyti „Ačiū“, nusivalyti stalą ir nunešti savo indus. Veiksmo pabaiga.
Gal kažkam tai ir skamba kaip sugriežtinto režimo kolonija, bet ne per pykčius vaikas turi būti spaudžiamas, o skatinamas žaidimo principu. Kartu turite dalyvauti ir jūs. Kažin ar dvimetis sudės žaislus į dėžę jūsų liepiamas. Bet jei žaislai skrenda į bazę ar pėdina į dėžę miegoti, manau, visiem smagiau. O svarbiausia, kad vaikas supranta, kad tai, ką pradėjai reikia pabaigti.
Ugdykime sau ir vaikams įprotį, vertą milijono.
Atidėliojimas, emocinis valgymas ir savivertė. Kaip tai susiję?
Aš pati ne kartą save esu pagavusi situacijoje, kai vengdama pradėti kažkokį darbą kelis kartus nueinu iki šaldytuvo ar spintelės. Arba imuosi kitų neva paruošiamųjų darbų, reikalingų tam darbui atlikti. Atidėliojimas yra dažna priežastis, kodėl užstringame tame pačiame neveikimo - žemos savivertės - neveikimo rate.
Spąstai, į kuriuos buvau pakliuvusi ilgus metus – tai realaus veiksmo nesiėmimas prisidengiant planavimu ar naujų žinių rinkimu. Ilgai gyvenau iliuzijoje, kad planavimas ar mokymasis ir yra veiksmas. Jei ir jūs taip galvojate, noriu jus pažadinti, tikrai ne.
Planai ir naujos žinios reikalingi, bet jei tai viskas, ką darote, rizikuojate praleisti produktyviausius savo gyvenimo metus.
Ar jums pažįstama situacija, kai apima entuziazmas planuose statant debesų pilis, bet atėjus laikui veikti galvoje ima viena per kitą verstis mintys, kad dar reikia kelis straipsnius perskaityti, kad reikia kažkokius failus susitvarkyti, o gal dar paplanuoti, dar truputį užkąsti. Aš taip save apgaudinėjau ilgus metus.
Galiausiai, kai įsibėgėjus motinystės „atostogoms“ tokia užduotis, kaip paskambinti elektrikui tapo iššūkiu, supratau, kad užsisėdėjau. Ir net valgymas ar darbo efektyvumas šitoje vietoje svarbiausia. Daug svarbiau yra tai, kaip save vertinu ir kaip galų gale kontroliuoju savo gyvenimą.
Pradėjau gilintis į atidėliojimo esmę ir mane nustebino tai, kad už jo stovi baimė. Dažniausiai tai baimė, kad nepasiseks, kad dar nepakankamai žinau ar kad nežinau visko, kas manęs laukia.
Kaip tai įveikti?
Jei pagrindinė atidėliojimo priežastis yra stingdanti baimė, tuomet efektyviausia yra spręsti priežastis, aiškintis, koks vidinis įsitikinimas sukelia tokią baimę. Patikrinti jo pagrįstumą ir imtis veiksmų pakeisti tą įsitikinimą nauju. Bet čia jau ilgasis kelias. Dažniausiai taip tenka spręsti perfekcionizmą. Tam aš naudoju kognityvinės elgesio terapijos technikas.
Bet mano įsitikinimu daugumai žmonių atidėliojimas yra ne kas kita, kaip įprotis. Prieš imantis naujo veiksmo, jaučiamės nesaugūs, todėl imam ieškoti pasiteisinimų kad galėtumėm likti ten, kur ramu.
Todėl efektyviausias sprendimas – tiesiog VEIKTI.
Turite parašyti nemalonų ilgą laišką? Atidarykite jį ir pradėkite rašyti. Bet ką, kad ir padrikas raides. Taip protas įsijungs į rašymo procesą ir nukreips mintis į patį rašymą, o ne į baimę. Norite prieiti ir kažką užkalbinti ar kažkam paskambinti? Suskaičiuokite iki 3 ir ženkite pirmus žingsnius to žmogaus link ar paspauskite skambinimo mygtuką. Kelio atgal greičiausiai nebebus, o ir pamatysite, kad toli gražu ne taip baisu.
Laukia sudėtinga užduotis? Nepulkite jos planuoti mažais žingsneliais, kaip dauguma pataria, o nuspręskite skirti jai 5 min. Darykite bet ką, kas susiję su ta užduotimi. O pradėjus veikti galėsite pereiti prie užduoties skaidymo. Nes antraip gali tekti ilgai planuoti, kaip čia pradėjus planuoti.
Bet kokiu atveju taisyklė galioja viena, imkitės NETOBUMO VEIKSMO per pirmas PENKIAS SEKUNDES. Kodėl penkias? Nes jei uždelsite bent sekunde ilgiau, įsivelsite į ilgas diskusijas su savimi ir valios pastangų gali nebepakakti.
Tikiuosi, kad šis paprastas (nors ne visada lengvai įgyvendinamas) patarimas jums bus naudingas, nes man jis padėjo keisti gyvenimą. Kiekvienas žengtas žingsnis tiesiogiai veikia savivertę, atgaunu savo gyvenimo kontrolę ir pradedu suprasti, kad galiu gerokai daugiau, nei man iki tol atrodė.
Siūlau iššūkį. Savaitę laiko kasdien atlikite mažiausiai tris netobulus veiksmus. Kilus minčiai kažką padaryti suskaičiuokite iki trijų ir ženkite pirmą žingsnį.
Įpročių keitimo programa
Konsultuojant mitybos klausimais supratau, kad dauguma žmonių turi labai daug žinių. Jiems nebereikia dar vienos paskaitos ką, kaip, kada ir su kuo valgyti. O ir mitybos planai dažnai neduoda ilgalaikių rezultatų, nes jie sunkiai telpa į įtemptą kasdienybę ir retai kada keičia mūsų įpročių.
Todėl pasirinkau eiti kitu keliu, per įpročių keitimą, per savianalizę ir per mąstymo pokyčius. Pavadinau tai „Vieno veiksmo programa“. Jos esmė paprasta, pradėti nuo vieno įpročio, kuris labiausiai trukdo pasiekti norimus rezultatus ir pakeisti jį kitu veiksmu, kuris labiausiai priartins prie to rezultato. Ir kartoti tą veiksmą kasdien, palaipsniui pridedant kitus.
Ir tai ne vien apie vieno veiksmo keitimą kitu. Kaip parodė praktika, santykis su maistu dažnai būna tik vidinių įsitikinimų pasekmė. Todėl būna ir taip, kad veiksmai, kurių imamės neturi nieko bendra su mityba. Tačiau rezultatai neįtikėtini.
Pavyzdžiui, atidėliojimas. Pavadinkim, Miglė prieš imdamasi užduoties kelis kartus užkanda, nes užduotis atrodo sudėtinga ir jos pabaigti greičiausiai vis tiek nepavyks. Patarimas vietoj sausainių rinktis obuolį tokiu atveju kaip ir nesprendžia problemos.
Todėl galimų veiksmų variantai gali būti užduoties suskaidymas mažais žingsneliais, skirti 5 min. užduočiai (sunkiausia pradėti, o praėjus žiūri, kad nėra taip blogai), tingėjimo privalumų ir trūkumų susirašymas, pirmo žingsnio žengimas, net jei tai būtų atsistojimas nuo kėdės ar nenorimo laiško atsidarymas ir pradėjimas rašyti bet ko (taip įsijungia smegenys į tą veiksmą). Sąrašą dar būtų galima tęsti, bet priklausomai nuo mąstymo klaidos, kuri stovi už šios problemos parenkam vieną veiksmą ir kartojam jį kasdien ar kas kartą toje situacijoje.
Ko galite tikėtis iš programos?
• Išsamios jūsų atvejo analizės;
• Aiškaus veiksmų plano;
• Nuolatinio palaikymo;
• Įdomių užduočių savianalizei;
• Tiesiog naudingus pokalbius.
• Programos trukmė – 3 sav.
• Programos intensyvumas – bendravimas nuo vieno karto per savaitę iki kelių kartų per dieną.
Kodėl mitybos planai neveikia?
Ar žinote, kodėl mitybos planai dažniausiai neveikia ilgam? Atsakymas paprastas – jie nekeičia mūsų įpročių.
Žmogus taip sukurtas, kad kartoja tą veiksmą, kuris teikia malonumo arba padeda išvengti diskomforto. Per kartojimą sukuriama asociacija ir ilgainiui formuojasi įprotis. Kadangi mažiau sveiki maisto produktai duoda didesnę paskatą smegenims, jie daug greičiau tampa mūsų įpročių dalimi.
Paimkime konkrečią situaciją, Miglė grįžusi namo po sunkios dienos save visada paguodžia plytele šokolado. Bet į jos naują mitybos planą tas šokoladas niekaip netelpa.
Jei Miglės dietos tikslas būtų trumpalaikis, pvz., įtilpti į naują raudoną suknelę iki liepos 14 d., atvaizdas veidrodyje tą dieną jai bus pakankamas motyvas pakeisti šokoladą dubenėliu šviežių salotų. Bet labai tikėtina, kad seni įpročiai grįš nesulaukę liepos 15 d.
Jei mitybos pokyčių tikslas – įpročių keitimas, labai tikėtina, kad vien valios pastangų neužteks.
Kaip tuomet nutraukti Miglės išmoktą modelį stresas darbe/nuovargis -> šokoladas namuose -> ramybė?
Kai išimam vieną įprotį, į jo vietą turim įdėti adekvatų naują, tuščia vieta likti negali. Todėl būtina praplėsti galimų alternatyvų sąrašą. Ką ji galėtų padaryti, kai tiktai užsimano šokolado? Eiti pasivaikščioti, priminti sau, kodėl ji ėmėsi pokyčių, pakartoti savo susikurtą frazę, pvz.: „Tai čia aš kontroliuoju situaciją!”. Šį sąrašą būtų galima tęsti bent iki 10. O kur dar galimi sprendimai, kaip sumažinti įtampą, kylančią dienos bėgyje?
Bet viso to esmė - eiti po vieną žingsnelį vienu metu. Iš galimų veiksmų sąrašo Miglė turėtų išsirinkti tą, kurį jai pačiai atlikti kasdien atrodo iš ties realu ir yra tam noras. Jokio vidinio pasipriešinimo.
Kai jau turim konkretų veiksmą, jį būtina kartoti kasdien arba kai tik iškyla probleminė situacija. Aš nematau kito kelio įpročių keitimui kaip tik kartojimas. O sunkiausia būna tik pradžioje, kai pirmasis įprotis, kuris turi atsirasti – tai įprotis stebėti save.
Taigi, įpročių keitimo modelis Miglei skambėtų taip:
1. Aiškiai žinoti, kodėl tai daro, koks yra trokštamas galutinis rezultatas;
2. Nusistatyti konkrečius veiksmus, kuriuos turi (ir nori) atlikti;
3. Kartoti tuos veiksmus.
Ir taip kasdien...
Čia, tiesa, idealus modelis. Realybėje bus dienų, kai vietoje vienos plytelės bus suvalgytos dvi (nes jau šiaip ar taip viena suvalgyta), kai nebesimatys prasmės kažką apskritai daryti, kai bus pikta ant viso pasaulio, o paskui ant savęs ir t.t. Bet mano patarimas Miglei būtų išaušus naujai dienai prisiminti pirmąjį žingsnį – kas yra jos trokštamas rezultatas.
Jei norite sumažinti svorį - išsimiegokite
Kaip rodo įvairūs tyrimai, nepakankamai išsimiegant jaučiamas didesnį alkio jausmas. Taip nutinka dėl hormonų disbalanso.
• Yra du hormonai, alkio – grelinas ir sotumo – leptinas. Grelinas „pasako“, kada valgyti, tačiau jis niekada nepasakys kada sustoti. Būtent leptinas pasako „stop“. Tačiau esant miego trūkumui išlieka pakilęs alkio hormono lygis, o sotumo išlieka žemas. Todėl atrodo, kad ir kiek bevalgytumėm, vis negana.
• Neišsimiegant sumažėja riebalų ląstelių jautrumas hormonui insulinui. Insulinas yra tarsi raktas ląstelei pasiimti gliukozę kaip energiją. Tačiau jei ląstelė tinkamai nereaguoja, ji signalizuoja kad dar yra tuščia ir jai reikia daugiau maisto energijai.
Taigi, neišsimiegoję valgome daugiau, nors medžiagų apykaita yra sulėtėjusi. Dažniau užkandžiaujame ir esame mažiau fiziškai aktyvesni.
Kiek valandų miego yra pakankamai? Reiktų žiūrėti individualiai, 7,5 valandų vidutinė miego trukmė turėtų būti pakankama. Jei miegate po 5 val., miego trukmės pailginimas iki 7 val. turėtų tikrai padėti sumažinti svorį.
Tačiau miegodami ilgiau nei mums reikia papildomai daugiau tikrai nesulieknėsime. Atvirkščiai, atimsime iš aktyvaus paros laiko galimybę kažką nuveikti bei pajudėti.
Išsinešimui: nevalgykite sunkių patiekalų vėliau, nei 20 val. Užuot ilsėjęsis organizmas darbuosis virškindamas maisto perteklių. Taip pat venkite aktyvios veiklos ir eikite miegoti gerokai iki 24 val. Sakoma, kad kiekviena miego valanda iki 24 val. atstoja organizmui 2 valandas poilsio.
Stresas kaupiasi riebalų pavidalu
Jei esate iš tų, kurie valgote palyginti nedaug, bet skundžiatės besikaupiančiais kilogramais pilvo srityje, reiktų pradėti galvoti apie patiriamą stresą. Taip jau gamta sudėliojo, kad stresuojant riebalai dažnam iš mūsų ne intensyviau deginami, o kaupiami ir, maža to, didėja apetitas. Tai greičiausiai išsivystė evoliucijos eigoje, kuomet medžiojant bizoną, išgyvenant badą ar karą organizmas intensyviau kaupdavo atsargas iki geresnių laikų.
Kai patiriame stresą „įsijungia“ streso hormonai. Adrenalinas suteikia staigios energijos ir kartu su hormonu kortikotrofinu slopina apetitą. Netrukus pasijungia kortizolis, kuris didina apetitą, skatina kaupti energiją ir ją sandėliuoti. Ir veikia jis net jei streso jau kuris laikas nė kvapo. Pirmykščiam žmogui, tris dienas medžiojančiam bizoną toks mechanizmas būtinas išgyventi.
Tačiau šiandien mes stresuojame dažniausiai sėdėdami. Pasikeldami nebent iki šaldytuvo ar periodiškai darinėdami spinteles su paslėptais skanėstais. O žmogaus organizmas dar nespėjo evoliucionuoti tiek, kad hormonus junginėtų pagal tai, ar ištikti streso kausimės (bėgsime), ar sėdėsime sukaustyti baimės ar pykčio.
Tyrimai rodo, kad padidėjęs kortizolio lygis lemia riebalų kaupimąsi pilvo srityje. O tai yra ne tik patys „negražiausi“, bet ir pavojingiausi riebalai. Jie dažnai reiškia didesnį vidinių riebalų kiekį, kurie gaubia vidaus organus ir yra viena iš širdies ligų, diabeto ir netgi kai kurių vėžio rūšių priežastimi. Taigi, dėl „alaus pilvuko“ gali būti kaltas ne vien alus.
Kortizolis skatina insulino išsiskyrimą, riebalų ir angliavandenių greitą sandėliavimą, mažina cukraus kiekį kraujyje ir taip didina apetitą. Kadangi greičiausias būdas raumenims gauti energijos „kovai“ yra angliavandeniai, tai dažnai užsitęsus stresui taip norisi greitai įsisavinamų angliavandenių. O išsiskyręs didesnis kiekis insulino gliukozės perteklių sandėliuoja. Gana greitai ir riebalų pavidalu.
Taigi, stresą mažinti būtina, ir ne vien tik nepageidaujamų kilogramų. Tam rekomenduoju užsiimti fizine veikla. Ne per sunkia, nes organizmui tai irgi stresas. Taip pat nepraleiskite dienos valgymų, venkite kofeino, cigarečių, alkoholio, pasistenkite naktimis gerai išsimiegoti, susiraskite veiklos, leidžiančios atsipalaiduoti.
Išsinešimui: nepradėkite mažinti svorio, jei išgyvenate nervingą laikotarpį. Maisto ribojimas sukels dar didesnį šoką organizmui, o rezultatų nebuvimas bus papildomo streso priežastimi. Jei ištikus stresui sunku kovoti su emociniu valgymu, užkąskite vaisių, daržovių, uogų, pilno grūdo dribsnių, avokado, jogurto. Be to stresą padeda mažinti žuvų taukai.