Sveiki, mano mylimi puslapio skaitytojai!
Noriu atsiprašyti, kad taip ilgam dingau ir nepateikiau naujų straipsnių. Turiu tik vieną pasiteisinimą – mane ištiko MOTINYSTĖ.
Visuomet svajojau, kad kai susilauksiu vaikelio, rašyti straipsnius taps viena maloniausių prasiblaškymo veiklų. Akivaizdžiai klydau. Galbūt pasidalinsiu, kodėl taip nutiko?
Kai besilaukdama įsivaizdavau, kad turėdama mažą vaiką ant rankų rašysiu straipsnius, visiškai neįvertinau, kokia vidinė būsena manęs laukia. Išoriškai supratau, kiek laiko ir atsidavimo kainuoja auginti vaikus – juk ilgus metus dirbau aukle su įvairaus amžiaus vaikais. Tačiau niekada nebuvau nei besilaukianti, nei pagimdžiusi mama. To tiesiog neįmanoma suprasti nepatyrus savo kailiu.
Mano įsivaizdavimas buvo paprastas: kai vaikas miega arba būna pas močiutę, greitai čiumpu kompiuterį ir darau tai, ką myliu – rašau. Myliu dalintis mintimis, žiniomis, svarbiomis gyvenimo įžvalgomis. Tačiau realybė buvo kitokia. Mano mylima veikla tomis akimirkomis patapo… pamiegoti. Arba pažiūrėti į vieną tašką, pakalbėti su drauge, kaimyne ar pažiūrėti filmą.
Kas su manimi nutiko? Kur dingo produktyvumas ir prasmė? Daug savęs klausinėjau. Ar tai kam nors pažįstama? Žinau, kad taip, nes esu sutikusi labai daug mamų, kurios išgyvena panašius jausmus. Tad ne man vienai galvoje sukosi kvaili klausimai…
O atsakymas paprastas – mane ištiko MOTINYSTĖ.
Jei bandyčiau paprastais žodžiais apibūdinti šį nėštumo ir pagimdžiusios moters etapą, pasakyčiau taip: tai periodas, pilnas išsekimo akimirkų, kokių niekada nebūčiau patyrusi prižiūrėdama svetimus vaikus. Fizinė atsakomybė yra tik dalis užduoties – emocinis išsekimas, kylantis iš milžiniškos atsakomybės ir iššūkių, atima daugiau jėgų, nei galėjau tikėtis.
Straipsnių rašymas man yra kūryba, reikalaujanti „pakylėtos“ emocijos. O tuo metu mano mintys sukosi tik apie tai, kaip išgyventi naujus iššūkius ir prisitaikyti prie pokyčių.
Šiandien jaučiuosi apdovanota didžiule gausa. Kaip mano sesuo sako – man dar daug reikia išmokti, kad susitvarkyčiau su visomis šiomis dovanomis.
Gal pasidalinsiu, kodėl mane taip „išnešė į orą“ motinystė? Po nesėkmingos meilės istorijos sutikau vyrą, kuris buvo našlys su septynmečiu vaiku. Visomis maldomis prašiau Dievo vyro, kuris nebūtų išsiskyręs, ir Dievas pasijuokdamasišklausė – gavau būtent tai, ko prašiau. 😊
Pradėjus gyvenimą kartu, labai greitai susilaukiau pametinukų. Per kelerius metus mano gyvenime atsirado trys vaikai: su vienu reikėjo užmegzti ryšį ir pasitikėjimą, kitą – mažą, aktyvų kulverstuką – auginti ant rankų, o trečią nešioti pilve.
Rašydama šiuos sakinius, jaučiu šiurpuliukus – kiek daug nuveikiau! Bet tik gimus trečiajam vaikui suvokiau tikrąją prasmę.
Dabar, vaikams paaugus, vis rečiau reikia „tuščio lango“ – tų akimirkų, kai žiūriu į vieną tašką, norėdama visapusiškaipailsėti. Po truputį atsiranda noras grįžti prie įkvepiančių veiklų ir skirti energijos ten, kur širdis kviečia. Tačiau kartais, sunkesnėmis dienomis, vėl grįžtu prie „tuščio lango“.
Tapusi mama, supratau, kad šios „beprasmės“ akimirkos yra labai prasmingos. Tiesą sakant, manau, kad tie, kurie sako „užsisėdėjusi mama“, tiesiog pavydi toms, kurios moka atsipalaiduoti motinystėje.
Stebėdama savo vyriausiąjį įsūnį, matau, kaip viskas laikina – mažų vaikų etapas praeis greičiau, nei norėtųsi.
Motinystė – tai transformacijos laikotarpis. Ir ji „taškys“ tol, kol priešinsiesi pokyčiams. Svarbu žinoti: transformacija nėra vienkartinė. Vos tik išmoksti vieną pamoką, gyvenimas atsiunčia kitą. Todėl nėra geresnės gyvenimo mokyklos už vaikų auginimą.
Apkabinu visas mamas. ❤️